Naujienos Apie mus Veikla Organizacijos TBN Tautinės bendrijos
2008 metų naujienos
2009 metų naujienos
2007 metų naujienos
2006 metų naujienos
2004 metų naujienos
2005 metų naujienos
2010 metų naujienos
2011 metų naujienos
 
PAIEŠKA TINKLAPYJE:


Tautinių bendrijų namai dėkoja už galimybę Vystymo Bendrijai IN CORPORE publikuoti ištrauką iš metodinės medžiagos "Etnokultūrinės kompetencijos ugdymo metodika" sukurtos vykdant Europos bendrijų iniciatyvos EQUAL projektą, skirtą asmenų turinčių pabėgelio statusą integracijai.
Publikuojamos medžiagos autorius  p. Marat Ilyasov

Visą "Etnokultūrinės kompetencijos ugdymo metodiką" rasite paspaudę šią nuorodą
http://www.corpore.lt/?act=menu&id=261

 

 

 

 

Čečėnija ir čečėnų tauta

 

Čečėnija - nedidelė (nepripažinta ir siekianti nepriklausomybės) šalis Šiaurės Kaukazo regione. Šiaurėje ji ribojasi su Rusijos Stavropolio kraštu, šiaurės rytuose, rytuose ir pietryčiuose – su Dagestanu, pietuose – su Gruzija, o vakaruose – su Ingušija. Dabartinės Čečėnijos teritorija yra maždaug 15 000 kv. km. (Lietuvos – 65 000 kv. km.), tai maždaug 100 km iš Vakarų į Rytus ir 100 km iš Šiaurės į Pietus. 1989 metais joje gyveno apytikriai 1-1,2 mln. gyventojų. Čečėnija buvo viena iš trijų Rusijos Federacijos autonominių respublikų, kurioje gyventojų daugumą sudarė autochtonai, bet net ir čia 1994 metų pradžioje rusų buvo beveik 30%. Nemažai čečėnų įsikūrę ir už savo krašto ribų, daugiausia Rusijoje (kai kuriais duomenimis, vien Maskvoje gyvena apie 100 tūkst. čečėnų). Dalis tautos gyvena Europoje (daugiausia pastarojo dešimtmečio karo pabėgėliai). Manoma, kad iš viso Europos šalyse gyvena iki 60 tūkst. pabėgėlių. Musulmoniškose šalyse daugiausia gyvena Kaukazo karo, vykusio XIX amžiuje, laikų (Istorikai nesutaria dėl tikslių šio karo datų. Vieni pradeda jį skaičiuoti nuo aktyvios Rusijos invazijos pradžios bei Šeicho Mansūro pasipriešinimo 1785 metais ir teigia, jog jis nėra pasibaigęs net dabar. Tai atsispindėjo ir prezidentų B. Jelcino ir A. Maschadavo pasirašytoje taikos sutartyje, kur šalys įsipareigojo „nutraukti 300 metų trunkantį karą“. Kiti istorikai apsiriboja tik Imamo Šamilio sukurtos valstybės – Imamato – gyvavimo laikotarpiu – nuo 1840 iki 1861 metų, nors paskutinė Imamato tvirtovė Vakarų Kaukaze buvo užimta tik 1864 metais. Dar du atskaitos taškai – Imamo Šamilio valdymo pradžia arba A. Jermolovo Kaukazo užkariavimo doktrinos įgyvendinimo pradžia.)  išeivijos palikuonys. Dauguma išeivijos atstovų Jordanijoje, Turkijoje ir kitur sėkmingai integravosi, o kai kurie net padarė stulbinančią karjerą, dažniausiai karinėje srityje.  

1944 metais visa tauta, TSRS valdžios apkaltinta „masiniu kolaboravimu su fašistais“, buvo ištremta iš Kaukazo. Su čečėnais drauge buvo ištremti ir ingušai, balkarai bei karačajai. Tremtyje (Kazachstane, Sibire, Kirgizijoje) ir pakeliui į ją tuomet mirė pusė tautos. Tik po J. Stalino mirties, prasidėjus taip vadinamam N. Chruščiovo „atšilimui”, deportuotoms tautoms buvo leista sugrįžti į savo gimtines. Čečėnų tauta šio momento laukė 13 metų. Grįžtantys čečėnai, kaip ir kitos tautos, savo namuose rasdavo jau nuo 1944–1945 metų ten apgyvendintus žmones (dažniausiai etninius rusus), ir tai sukeldavo nemažai konfl iktų. Nenorėjusi čečėnų sugrįžimo Grozno partinė viršūnė

organizavo provokaciją – per „buitinį“ konfl iktą (jis buvo pristatytas kaip tautinės nesantaikos išraiška) žuvo rusas jūrininkas. Čečėnų nenaudai bylojo ir generolo A. Jermolovo, kuris tautos atmintyje liko kaip budelis, paminklo reguliarūs sprogdinimai (kito čečėnų tautos budelio – „visų

laikų ir tautų vado“ – J. Stalino paminklų Čečėnijoje pastatyti neišdrįso). Tinkamai aukštesnei valdžiai pateikti faktai pagal sumanymą turėjo priversti iš naujo apsvarstyti deportuotų tautų likimą. Iki pat tarybinių laikų pabaigos čečėnų tauta liko charakterizuojama kaip „nepatikima“

ir „įtartina“. Kitaip tariant, čečėnams teko gyventi su antspaudu nacmen (rus. „tautinė mažuma“) ir jausti nuolatinį smerkimą. Situaciją apsunkino ir tai, kad, išskyrus komunistinės partijos

bosus (t.y. čečėnų komunistus), paprastiems žmonėms buvo draudžiama apsigyventi Grozne, kaip ir kituose TSRS didmiesčiuose. Tik nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos – devintojo dešimtmečio pradžios po truputį buvo pradėta įsileisti paprastus čečėnus gyventi į Respublikos sostinę. Todėl nebuvo jokių sąlygų inteligentijai atsirasti ir stiprėti. Aukštosios mokyklos buvo tik Grozne, o čečėnų jaunimui buvo praktiškai užkirstas kelias siekti mokslo. Ne visiems pavykdavo

įsidarbinti. Ir tai – nepaisant totalaus užimtumo politikos tarybiniais laikais. Tokiu būdu buvo dirbtinai sukuriamos neįsivaizduojamos gyvenimo sąlygos čečėnams jų gimtojoje šalyje. Daug ką pasako ofi cialios tarybinės statistikos duomenys, pagal kuriuos pačia skurdžiausia teritorija visoje TSRS buvo įvardyta Čečėnija. Tačiau žmonės prisitaikė gyventi ir „socializmo“ sąlygomis. Jauni vyrai susiburdavo į statybininkų brigadas, kurios nuo pavasario iki rudens Rusijos Šiaurėje, Sibire ir kitur statydavo namus, tvartus ir pan. Taip uždarbiaudami vasarą, vyrai galėjo iki kito darbo sezono pradžios maitinti savo šeimas. Reikia pažymėti, kad deportacija bei dirbtinai sukurtas nedarbas čečėnus privertė įveikti savo uždarą mentalitetą. Anksčiau sunkiai Čečėnijos teritoriją paliekantys čečėnai net neįsivaizdavo, kad savo tikslų galima siekti ir svetur. Po deportacijos situacija pasikeitė. Buvo sugriautas tam tikras kultūrinis barjeras, o tai padėjo išgyventi ir vėliau.


Deportacijos sunkumus čečėnai įveikė naudodami senovinį socialinį mechanizmą, kuris leido išlikti tautai ir ugdyti etninę savimonę. Nors ir netiesiogiai skatindama čečėnus kraustytis gyventi svetur, tarybinė valdžia mėgino vykdyti ir kultūrinę asimiliaciją. Šiaurės Kaukazo tautoms iš pradžių buvo uždrausta naudotis arabų ir lotynų abėcėlėmis, kurias pakeitė kirilica. Vėliau buvo mėginama naikinti tautos pagrindą – kalbą. Vaikams vaikų darželiuose buvo draudžiama kalbėti

čečėniškai, todėl čečėnai savo vaikų ten neleisdavo. Mokyklose visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba. Naudoti ir kiti metodai – čečėnui, vedusiam čečėnę, buvo užkirstas kelias siekti karjeros TSRS. Respublikoje nebuvo leista pastatyti nei vienos mečetės (kas, kita vertus, trukdė KGB kontroliuoti Čečėnijos dvasininkiją). Apie Maskvos požiūrį į Čečėniją kalba ir kiti faktai. TSRS

sudėtyje buvusi Respublika užėmė paskutinę vietą pagal medicininį aprūpinimą, bet pirmą pagal ekologinį užterštumą. Ekologinę krizę sąlygojo ketvirtojo dešimtmečio naftos pramonės vystymo Grozne. Psichologiškai čečėnus paveikė ir atkakliai kuriami stereotipai apie juos. Apskritai buvusios TSRS teritorijoje įsivyravę stereotipai apie čečėnus pradėjo formuotis praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje, prieš pat TSRS subyrėjimą. Tada spaudoje pasirodydavo straipsnelių apie čečėnų mafiją Maskvoje. Tokiu būdu Rusija iš dalies bandė spręsti savo problemas. Byrant dvipolei pasaulio sistemai, Rusijai tiesiog reikėjo naujo priešo, ir tai funkcijai atlikti tiko čečėnai. Juos galima buvo apkaltinti viskuo – banditizmu, plėšikavimu, socialinių normų laužymu. Rusijoje jau dauguma čečėnų priprato, kad juos vadina banditais. Prieš pirmąjį Čečėnijos karą Rusijos žiniasklaidoje vyravo jau kitas stereotipas. Čečėnai buvo vadinami ne tik banditais, bet ir separatistais. Tada dar nebuvo aktualus terorizmo aspektas, todėl pirmasis karas buvo vadinamas „Konstitucinės santvarkos atstatymu“. Pasaulio aktualijos nulėmė kito karo (1999 m.) informacinį „aprūpinimą“. Palaipsniui čečėnus pradėta tapatinti su teroristais. Čečėnija, kaip teritorija, siejasi su kalnais. Tačiau didžioji šalies teritorijos dalis yra lygumoje. Nors visi čečėnai yra kilę iš kalnų vietovių, susiklostė savotiška dichotomija kalniečiai (čeč. lamro) – lygumiečiai (čeč. terkho). Tai nėra visiškos priešingybės arba skirtingi poliai. Ir vieni, ir kiti vadovaujasi iš esmės tais pačiais principais, tradicijomis, turi tuos pačius elgesio modelius. Skirtumas tarp jų yra labai nedidelis, tai labiau niuansai, kurie atsispindi žmogaus elgsenoje. Kalniečiai yra šiek tiek konservatyvesni ir griežčiau laikosi tradicijų. Be to, kalniečiai labiau siejami su pasipriešinimu rusams. Ši dichotomija parodo, jog tauta nėra tokia vientisa, kaip kartais manoma. Tačiau tautos skilimas (jeigu galima taip pavadinti), žiūrint ir iš istorinės ir politologinės perspektyvos, ko gero, yra nulemtas politikos. Pavyzdžiui, prieš 1994 metų karą visi lygumiečiai buvo siejami su opozicija valdančiajam velioniui prezidentui Džocharui Dudajevui.

Buvo netgi inspiruotos kelios karinės iniciatyvos (garsiausia jų – 1994 metų lapkritį įvykęs mėginimas užimti Grozną). Tokių pavyzdžių galima rasti ir ankstesnių karų su Rusija istorijoje. Kitaip tariant, lygumos Čečėnija galėjo būti tam tikru požiūriu Kremliaus atramos taškas.

Priklausomybė lygumiečiams ar kalniečiams santykiuose tarp žmonių kartais taip pat gali būti konflikto pagrindu. (Kalbant apie kalniečius, turimi omenyje ir čečėnai, gyvenantys lygumoje, tačiau nepraradę sąryšio su savo protėvių kapais. Geografi škai tai būtų daugelis kaimų ir

miestų į pietus nuo Tereko upės.) Kita vertus, skilimas jaučiamas ir tarp pačių kalniečių ar lygumiečių. Jis nulemtas ne tik taipine tukchumine visuomenės santvarka (Taipas – vieno kalnų kaimo, kurio visi gyventojai vienaip ar kitaip tarpusavyje susiję giminystės ryšiais, pavadinimas. Taipas lygintinas su škotų klanu; tukchumas (lietuviškai – kiltis) – kelių kaimų bendruomenė (rajonas), kuriame vyrauja viena tarmė; tukchuminis suskirstymas daugiausia nulemtas geografi jos.), bet ir pastarųjų karų, kai iškilo daug karinių lyderių, palaikančių vieną ar kitą pusę ir ginančių vienus ar kitus

interesus.

 

Čečėnų socialinės gyvensenos ypatumai


Elgesio modelių suskirstymas

Čečėnų elgesį tam tikrose situacijose galima aiškinti įvairiais aspektais. Tačiau būtina nepamiršti, kad kalbama apie žmones, kurie gyveno TSRS ir, kurie yra musulmonai ir kaukaziečiai. Taigi būtų naudinga išskirti kelis elgesio lygmenis:

a) bendražmogiškąjį, kurį dar galima pavadinti „globalizacijos nulemtu“ (rūkymas, alkoholizmas, įpročiai rengtis (turimas omenyje pakankamai laisvas stilius ir moterų apranga, pavyzdžiui, džinsai ir pan.), įžeidumas, pyktis, įvairios gyvenimiškos situacijos, kai galima paklausti savęs: „Ar aš nepasielgčiau taip pat, esant tokiai pat situacijai“, arba kai galima palyginti su kitų tautybių žmonių (tame tarpe ir lietuvių elgesiu);

b) tarybinį (įpročiai, kurie susiformavo per 70 TSRS gyvavimo metų, pavyzdžiui, požiūris į valstybės turtą, kurio nereikia tausoti ir pan.);

c) islamiškąjį – musulmoniškąjį (pavyzdžiui, požiūris į moteris, kuris kartais būna islamiškas, kai santykiai reguliuojami pagal islamo teisę, o kartais musulmoniškas, kai santykiai reguliuojami remiantis tradicija);

d) kaukazietiškąjį (pavyzdžiui, praktiškai visame Kaukaze tebegalioja taliono principas, t.y. „akis už akį“; įpročiai rengtis, tam tikras spalvų pasirinkimas, drabužių stiliaus preferencijos, kas ypač atkreipia dėmesį; vakariečių akimis perdėta – neadekvati reakcija į keiksmus).

e) čečėniškąjį (pavyzdžiui, tam tikrų tradicijų, kurių neturi jokia kita tauta laikymasis. Kai su tavimi sveikinasi arba kai į kambarį įeina ar praeina pro šalį vyresnis žmogus, reikia atsistoti).

Kiekvieną kartą, kai kyla klausimas, kodėl pasielgta būtent taip, o ne kitaip, paanalizavus čečėnų tautybės asmens elgesį, galima priskirti jo elgesio modelį prie vieno ar kito anksčiau išskirtų lygmenų. Patys čečėnai tapatina save visų pirma su čečėnais, po to – su kaukaziečiais. Identifi kacijos laiptai (nuo žemiausio) būtų tokie: pavardė (šeima) – taipas (taipas, lygintinas su škotų klanais) – tukchumas (kiltis)– tauta – Kaukazas.


Visuomenės struktūra – valdymo organai

Taipinė – tukchuminė visuomenės struktūra Čečėnijoje susiformavo pakankamai seniai. Kadangi valstybės, šiuolaikine to žodžio prasme, čečėnai neturėjo iki XIX amžiaus, o gyveno laisvosiose

bendruomenėse, tai tokia struktūra pasiteisino atliekant tam tikras funkcijas, kurios šiais laikais yra valstybės prerogatyva. Šeimos mastu kilusias problemas spręsdavo šeimos vyriausiasis – tėvas, vyriausias brolio ir pan. (čečėnų visuomenė yra patriarchalinė). Taipo mastu iškilusius klausimus spręsdavo senolių taryba, o galutinį sprendimą priimdavo taipo lyderis (jis nebūtinai turėjo būti vyriausias pagal amžių, bet galėjo išsiskirti kitomis savo savybėmis, pavyzdžiui, mintinai mokėti Koraną arba pasižymėti savo protu ir būtinai būti nepriekaištingos reputacijos, t.y. turėti aukštą moralinį autoritetą – čečėniškai jah). Kalbant apie senolių tarybas, kurios spręsdavo taipų problemas, galima atkreipti dėmesį, kad toks institutas yra praktiškai visur, kur yra čečėnų. Jeigu žmonės susiburia į didesnes ar mažesnes grupes, tose grupėse neabejotinai bus vienas ar kitas lyderis, į kurio žodžius bus atsižvelgiama. Jei tokio lyderio neatsirado, reiškia, kad bendruomenė dar nesusiformavo arba nė vieno jų nario moralė nėra tinkama užimti lyderio pozicijas. Kitaip tariant, nė vienas bendruomenės narys dar neužsitarnavo pakankamai pagarbos, kad į jį būtų kreipiamasi sprendžiant bendruomeninius klausimus. Senolių tarybos egzistavo netgi tarybiniais laikais. Jų sprendimai buvo ir yra labiau įpareigojantys nei, pavyzdžiui, teismo sprendimas. Tai reiškia, kad valstybės nustatyti reguliaciniai mechanizmai gali būti ignoruojami. Valstybės funkcijas, kurias dabar atlieka valstybės norminiai aktai, atliko nerašytinės teisės kodeksas („nerašytinis“ nereiškia, kad jis nebuvo žinomas, kaip tik atvirkščiai). Šio kodekso normas Čečėnijoje daugiau ar mažiau žino visi. Sudėtingu klausimu kreipiamasi į senolių tarybą, vėliau, įsigalėjus islamui, pradėta kreiptis ir į kadijus (teisės žinovus). Visgi į taipų senolių tarybos sprendimus kai kuriais atvejais nebūdavo atsižvelgiama. Pavyzdžiui, šeima galėjo užsispirti ir, nekreipdama dėmesio į vyresnio patarimą, savo nuožiūra paskelbti kraujo kerštą. Tokia neformali sistema, tiesa gerokai susilpnėjusi, ypač per pastarąjį dešimtmetį, išliko iki dabar. Taipai apjungiami į tukchumus. Tukchumai yra tarsi savotiški natūralūs administraciniai vienetai. Pavyzdžiui, karo atveju kariuomenės būdavo buriamos būtent tukchumo pagrindu, o Imamo Šamilio laikais, kai buvo įvykdyta administracinė reforma, buvo įteisintas jų, kaip administracinių vienetų, statusas. Be to, kiekvienas tukchumas turi savo čečėnų kalbos dialektą. Sprendžiant iškilusias problemas, nuo seno remtasi nerašytine čečėnų paprotine teise – Adatu arba islamo teise. Pavyzdžiui, kraujo keršto atveju, kuris galioja ir dabar, nėra svarbu, ar tavo skriaudiką nubaudė valstybė. Teisingumas turi būti įvykdytas. Tai nėra daroma aklai – kraujo kerštą reguliuoja šimtmečiais susiformavę papročiai. Kiekvienas atvejis turi būti išnagrinėtas, ir tik tada priimamas sprendimas skelbti kraujo kerštą ar ne. Būna, kad nusikaltėliui atleidžiama, būna, kad jis atsiperka vadinamąja „kraujo išpirka“ – visa tai priklauso nuo konkrečios situacijos. Kraujo kerštas nėra panašus į vendetą, kuri galėjo tęstis šimtmečius – kaukaziečių kraujo kerštas pasibaigia įvykdžius teisingumą. Tu tarsi atlikai pareigą visuomenės akyse. Atkeršyti gali ir moteris (tai vienas faktorių, galėjusių įtakoti moterų kamikadzių atsiradimą). Pati visuomenė reguliuoja ir kitus socialinio gyvenimo aspektus. Pavyzdžiui, iki šio karo Čečėnijoje nebuvo vaikų namų, kuriuose būtų čečėnų vaikų. Jeigu vaikas likdavo be tėvų, jį auklėti pasiimdavo giminaičiai. Taip pat čečėnai visiškai nežino tokio instituto kaip senelių namai. Garbingo amžiaus čečėnai yra didžiai gerbiami ir prižiūrimi giminaičių, o likę vieniši – kaimynų. Valstybės reguliavimo mechanizmai atmetami ir dėl kitos priežasties. Nors čečėnų savivaldos struktūros susiformavo senovėje, didelių korekcijų šiuo požiūriu nebuvo daug. Jei anksčiau čečėnai gyveno laisvose bendruomenėse ir jų elgesį reguliavo tik Adato ir islamo teisės normos, užkariautojai (rusai) primetė savo taisykles, kurios visiškai neatitiko per šimtmečius susiformavusio modelio. Iš šių neatitikimų ir kilo atmetimo reakcija. Todėl dažnai valstybė matoma kaip skriaudikė, primetanti savo taisykles, kurios yra neįprastos, o dažnai ir netinkamos. Dažnam čečėnui instinktyviai kyla klausimas, kodėl jis turi gyventi taip kaip negyveno jo protėviai, o tai natūraliai veda į atmetimo reakciją. Kadangi valstybė čečėnams neretai asocijuojasi su prievarta, vyrauja nuomonė, kad uniformuotas žmogus – potencialus priešas, iš kurio (nesvarbu, ar tai policininkas, ar kareivis, ar kitas valdžios atstovas) negali tikėtis teisingumo. Todėl nėra prasmės kreiptis pagalbos į prievartos struktūras, geriau išsiaiškinti pačiam. Be to, skųstis nėra garbinga.


Laisvės kultas

Vienas seniausių čečėnų pasisveikinimų, išvertus į lietuvių kalbą, skamba „Ateik laisvas“. Atsisveikinimas – „Eik (arba lik) laisvas“. Ši nuostata tam tikrose situacijose tarsi savaime nulemia konfl iktą. Tai gali būti pasipriešinimas suvaržymams, noras sulaužyti taisykles, į kurias kitos tautybės žmogus gal net nekreips dėmesio. Čečėnų visuomenė nežinojo bajoro – vasalo santykių. Lyderiai, kurie apjungdavo visą tautą, buvo veiksnūs tik karo ar pavojaus metu. Taikos laikotarpiu jie neturėjo valdžios. Vienu laikotarpiu būta ir kunigaikščių, bet jų valdymas buvo formalus ir apsiribojo atstovavimo funkcija. Ypač jie pasitarnaudavo vykstant deryboms su kitomis tautomis, sprendžiant prekybos, karo ar taikos klausimus. Vietiniam kunigaikščiui, padedamam savo giminės, būtų lengviau įsigalėti, todėl tam, kad kunigaikščiai neįgytų ar net neketintų įgyti daugiau valdžios, dažniausiai buvo kviečiami valdyti kitų tautų kilmingieji. Tačiau šio instituto vienu metu dėl nežinomų priežasčių buvo atsisakyta. Kai kurie kunigaikščiai buvo išvaryti, kiti – nužudyti. Taip susiklostė vadinamoji „kalniečių demokratija“, išaukštinusi savigarbos ir nepriklausomybės jausmą, kurį čečėnai labiausiai vertina iki šiol. Čečėnų laisvų bendruomenių gyvavimo santvarką istorikai apibūdina kaip „karinę demokratiją“. Ją galima būtų palyginti su Antikos miestų – valstybių gyvenimu, bet ten egzistavo vergovė, buvo ir tironų, o Čečėnijoje to nebuvo. Čečėnijoje buvo sukurta visiškai egalitarinė visuomenė. Kiekvienas žmogus,  nepriklausomai nuo jo turtinės padėties, buvo laikomas laisvu ir kilmingu (kiekvienas čečėnas yra „kunigaikštis“). Bet koks mėginimas apriboti jo laisves žodžiu ar veiksmu (t.y. pabandyti pademonstruoti, kad kas nors mažiau veiksnus negu kitas žmogus) gali baigtis konfliktu. Čečėnų demokratinės visuomenės santvarką geriausiai iliustruoja tai, kad XIX amžiuje, prasidėjus Kaukazo karui, pradžioje daug Rusijos armijos kareivių, tarp kurių buvo nemažai nubaustųjų, bėgdavo pas kalniečius. Imamo Šamilio armijoje buvo netgi sukurtas atskiras lenkų pulkas, kuriame buvo po sukilimo išsiųsti į Kaukazą lenkai (jų tarpe galėjo būti ir lietuvių).


Karingumas

Čečėnai laikomi karinga tauta, bet mažai kas atkreipia dėmesį į tai, kad ji neagresyvi (kartais čečėnai kaltinami agresyvumu, bet dažniausiai būna aiški priežastis – žodis arba veiksmas, kuris išprovokuoja brutalų elgesį. Pavyzdžiui, kieno nors pasisakymą, gestą ar pan. čečėnas gali suprasti kaip mėginimą jį pažeminti, apriboti jo laisvę. Tai iššaukia reakciją, kurios tikslas, kad ir smurtu, įrodyti, jog „oponentas“ klydo). Istorijoje nebuvo atvejo, kad čečėnai mėgintų užgrobti arba pavergti kitas tautas – teritorijas. Tačiau vis atsirasdavo tai vienas, tai kitas galingas užkariautojas ir siekis išlikti bei apginti savo gyvenseną vertė čečėnus nuo pat vaikystės rengti berniukus kovai. Anksčiau vaikus išsiųsdavo į savotiškas išgyvenimo stovyklas kalnuose, o šiais laikais jaunimas save grūdina įvairiose sporto šakose. Kiekvienas berniukas buvo laikomas būsimu kariu ir šeimos gynėju. Tai atsispindi ir šiuolaikinėje visuomenėje. Pavyzdžiui, jei namuose nėra tėvo, tuo metu šeimos galva tampa vyriausias sūnus. Ir iš esmės nesvarbu, kiek jam būtų metų. Jo žodis būna lemiamas, nes jis atsako už šeimos saugumą ir garbę. Be abejo, ūkiniais reikalais jis negali įvesti diktato, bet atsiradus būtinybei priimti strateginį sprendimą, pavyzdžiui, likti šiame kaime ar išsikraustyti į kitą, kur būtų saugiau ar gyventų daugiau giminaičių, jo žodis neabejotinai bus svarus.


Garbės supratimas

Tai žodžio laikymasis, draugystė, kuri dažnai būna stipresnė už giminystės ryšį. Jei giminaičiai galės atleisti prasikaltusiam, draugą jis neabejotinai praras amžiams. Kas baisiausia, apie tai sužinos visi, ir tokiu atveju žmogus tampa tarsi parijas. Tai persekioja jį visą gyvenimą, o vėliau ir jo palikuonis. Tas pats gresia, jei jis tinkamai neapgins šeimos garbės, net jei tai kainuotų gyvybę. Daug blogiau gyventi ir jausti nuolatinį smerkimą vėliau. Ypač tai pasakytina apie šeimos moterų garbę. Todėl tarp čečėnų egzistuoja nuostata, jog geriau mirti, negu pasielgus netinkamai užtraukti gėdą visai šeimai. Negarbingas poelgis bendruomenėje nebus pamirštas net praėjus šimtui metų. Dėl protėvio negarbingo poelgio kentės palikuonys. Būnant svetur tai tarsi negalioja, bent jau taip mãno atskiri čečėnų tautybės asmenys. Todėl kartais jų elgesys ne visada primena garbingo žmogaus elgesį. Kiti, kaip tik priešingai, stengdamiesi pabrėžti savo tautos gerąsias savybes, elgsis pabrėžtinai garbingai. Konfliktinėse situacijose visi, ko gero, elgsis vienodai. Tai yra, geriau nukentės fi ziškai, bet, pavyzdžiui, nepasiduos skriaudėjui, nors jis bus ir galingesnis. Tokiais atvejais nebeveikia paprasti racionalūs sprendimų modeliai. Jau minėtas visuomenės nuomonės spaudimas verčia elgtis būtent taip, o ne kitaip. Būtent dėl to atsiranda redukuotas čečėnų baimės jausmas. Baimė pasielgti netinkamai, duoti dingstį pasmerkti save. Kitaip tariant, įmanoma ir tokia situacija: aš bijau, bet bijau parodyti, kad bijau; bijau pasielgti taip, kad kiti suprastų, jog bijau; bijau, kad apie mane pasakys, jog aš tam tikroje situacijoje išsigandau.


Svetingumas

Kaukazo svetingumas yra vienas iš svarbiausių kultūros – Adato (paprotinės teisės) – normų. Svetingumo atvejais galioja ta pati baimė, kad apie tavo namą gali pasakyti, jog jis nesvetingas, kad tu nesilaikei visų svetingumo taisyklių. Yra daugybė legendų ir pavyzdžių iš istorijos, kurie tai demonstruoja. Pavyzdžiui, pasibaigus Kaukazo karui (XIX amžiaus pabaigoje), vienas Imamo Šamilio generolų svečiavosi viename kaime. Rusų pajėgos apgulė tą kaimą ir pareikalavo jį išduoti. Kitaip jie grasino sunaikinsią kaimą. Rusų delegacijai buvo atsakyta: „Neprašykite neįmanomų dalykų“. Kaimas buvo sunaikintas, tačiau savo garbės neprarado. Svečias yra šventas. Tu turi jį apginti net ir savo gyvybės kaina. Būtina svečią pamaitinti, suteikti nakvynę. Klausinėti, kas jis toks, iš kur atvyko, kur keliauja ir pan. negalima, kol pats nepradės pasakoti. Tačiau kita etikos norma ghilkh (čeč. „mandagumas“) reikalauja pasiteirauti apie svečio (ar sutikto gatvėje pažįstamo) ir jo šeimos narių sveikatą.


Kalniečių etiketas

Kad nekiltų nesusipratimų ir neįvyktų beprasmiško kraujo praliejimo, Kaukaze stengiamasi laikytis tam tikrų elgesio normų. Čečėniška šio etiketo versija vadinasi nochčalla (čeč. „čečėniškumas“).

Šio kodekso pagrindas – kantrumas ir pagarba. (Čečėnai nesigirs savo pasiekimais sporte ar kitur. Čečėnų kalboje nėra kreipinio „Jūs“, dėl to kartais gali atrodyti, kad kalbama nepagarbiai. Čečėnai nesiskųs savo problemomis. Jei tik įmanoma, mėgins susitvarkyti patys.) Didelis įžeidimas būtų, jeigu, pavyzdžiui, žmogus spjaudosi praeinant kitam žmogui. Egzistuoja nuostata, kad jei jau ištraukei kinžalą (peilį, pistoletą ir t.t.), tai privalai jį panaudoti (bent pirštą įsipjauti ar į orą iššauti), antraip nereikėjo traukti. Dar vienas labai didelis įžeidimas – pasakyti kaukaziečiui, jog jis elgiasi ne kaip vyras. Žodžiai „tu ne vyras“ – tai jau konfliktas. Apskritai kiekvienas kaukazietis arba besikalbantis su juo turi kontroliuoti savo kalbos manierą. Jeigu čečėnui pasirodys, kad kas nors nepagarbiai atsiliepė apie jį, jo šeimą ar jo giminę, tai gali blogai baigtis. Todėl keiksmai, ypač skirti kieno nors žmonai, motinai ar giminei, lengvai gali išprovokuoti konfliktą.  kaukaziečiams ne visada suprantama, kaip žmogus, kurį išvadins įžeidžiančiais „vardais“, gali nepulti muštis. Keiksmai kaukaziečių draugijoje dažnai būna konfliktų priežastis. Net žinodamas, kad tai neliečia jo tiesiogiai, kaukazietis gali įsižeisti ir griebtis smurto. Taip yra todėl, kad keiksmažodžius kaukaziečiai dažnai interpretuoja pažodžiui ir iš karto krauju bando „nuplauti“ įžeidimą (Yra patarlė: „Kinžalo žaizdą išgydys gydytojas, o žodžio žaizdą gali išgydyti tik kinžalas.“). Remiantis tokia konfl iktine bendravimo su čečėnais patirtimi, susidarė nuomonė apie čečėnus kaip apie nenuspėjamą, agresyvią mafi ją, kurios elgesys nepaaiškinamas. Kiekvienas čečėnas stengiasi būti pirmas vienoje ar kitoje srityje, nors ir nesigirs savo pasiekimais. Būti pirmam nėra smerktina, kaip tik atvirkščiai. Gėda būti silpnesniam, ne tokiam protingam ar neturėti to, ką turi visi, arba nesvetingai priimti svečią. Todėl nepaisant to, koks stiprus bebūtų priešas, gėda su juo nesusimušti, jei jau susiklostė tokia situacija. Dar viena žmonių tarpusavio palaikymo situacija – kai miršta žmogus, gedinčiųjų šeima turi atidaryti savo kiemo vartus. Tą patį iš solidarumo daro ir kaimynai. Tuo jie demonstruoja savo sielvartą. Kai po ilgos kelionės čečėnas grįžta namo, jam pasakojama apie visus nutikimus kaime. Ir jo pareiga aplankyti tuos žmones, kurie prarado savo giminaičius ir pareikšti jiems užuojautą, nesvarbu, kiek laiko bebūtų praėję. Laidojant žmogų, kaip ir kitose musulmoniškose visuomenėse, Čečėnijoje laikomasi islamo reikalavimų.


Nepaklusnumas

Čečėnai nepaklūsta jokiam, išskyrus savo senolių (ne visada ir vyresnių), autoritetui. Šią savybę išugdė laisvas gyvenimo būdas, minėtas anksčiau. Jei bandoma įpiršti savo nuomonę arba, dar blogiau, palaužti čečėną, jis darys kaip tik priešingai, dar labiau provokuodamas konfliktą. Dar vienas pavyzdys, kai po masinio kraustymosi į Turkiją (po Kaukazo karo), norėdama panaudoti kaukaziečių karinius sugebėjimus, Turkijos vyriausybė bandė vien iš jų sudaryti kariuomenės padalinį. Šios idėjos teko atsisakyti, nes kalniečiai nenorėjo paklusti turkų karininkams,

nevykdė jų įsakymų. Tačiau karininkų viršenybės nepripažinimas netrukdė kaukaziečiams paklusti Turkijos sultonui – jo konvojus ir asmens sargyba buvo suformuoti vien iš jų. Dėl tos pačios priežasties konfliktų nuolat kildavo ir tarnaujant TSRS kariuomenėje. Tas pats nutikdavo, jei čečėnui būdavo bandoma įsakinėti, arba net „ne ta“ intonacija prašyti (beje, čečėnų kalboje nėra

žodžio „prašau“, todėl bendraujant su čečėnais kartais gali atrodyti, kad jie įsakinėja, nors iš tiesų taip nėra).


Ekonominiai santykiai

Čečėnai tradiciškai užsiima gyvulininkyste ir žemės ūkiu. Gyvenimas kalnuose atsispindėjo ir ekonominiuose santykiuose. Jei remtumėmės marksizmo klasikais, būtent ekonominiai santykiai yra lemiantys, formuojantys visuomenę. Išgyventi kalnuose sunku, todėl reikia nuolatinės kaimyno, draugo, giminaičio pagalbos. Taigi čečėnų gyvensena sąlygojo taip vadinamo kompleksinio ūkio formavimą ir atitinkamus elgesio modelius. Kompleksinis ūkis apsprendžia socialinę lygybę. Tai irgi iš dalies paaiškina čečėnų garbinamą ir aukštinamą laisvės – lygybės sampratą, kuri jau buvo minėta. Aišku, visiškos lygybės negalėjo būti, bet nebuvo nei bajoro – vasalo santykių, nei baudžiavos. Čečėnų žemių buvo ir lygumoje. Jos irgi buvo naudojamos

ganėtinai efektyviai. Tačiau kalnai buvo tarsi namai – tvirtovė, kuriuose būdavo slepiamasi pavojaus atveju. Lygumoje gyvenantys čečėnai turėdavo vietą kalnuose, kur galėtų pasitraukti nuo užpuolikų.


Islamas

Mažiausiai du šimtmečius islamas atlieka svarbų vaidmenį čečėnų visuomenėje. Islamo teisė laikoma lygia paprotinei teisei – Adatui. Toks požiūris taip pat iš dalies sąlygoja konfl iktą tarp griežtai besilaikančių tik islamo normų ir daugiau vertinančių Adato normas. Ypač tai pasireiškė paplitus taip vadinamam „vahabizmui“. Išaukštinę islamo normas jaunuoliai netgi drįso nurodinėti savo tėvams, kaip reikia gyventi. Toks elgesys savaime prieštarauja Adato normoms, kurios ypač pabrėžia pagarbą vyresniesiems. Islamas pradėjo plisti Čečėnijoje nuo ankstyvųjų viduramžių, bet galutinai įsitvirtino tik XVIII amžiuje. Iki tol buvo ir kitų religijų židinių – krikščionybės ir pagonybės. Islamas visuomet buvo naudojamas kaip instrumentas, leidžiantis konsoliduoti visuomenę karo akivaizdoje. Islamas buvo vienijantis faktorius ne tik čečėnams, bet leido įtraukti į išsivadavimo kovą ir kitas Kaukazo tautas bei padėjo sukurti daugiaetninę valstybę.

Čečėnijoje labiausiai paplitęs sufizmas. Jo išraiška yra zikras (Zikras – Dievo garbinimas. Čečėnijoje tai dažniausiai daroma keliems žmonėms sustojus į ratą ir judant viena, po to kita kryptimi. Tuo pačiu metu ritmiškai yra sakoma pagrindinė islamo formulė: „Be Dievo nėra jokios kitos dievybės, o Muchamedas - Dievopasiuntinys“.).

Sufizmas – tai mistika besiremiantis mokymas. Šios islamo srovės pasekėjai siekia susilieti su Dievu tiek per zikrą, tiek kitais būdais. Būtent tarp sufizmą praktikuojančių ir naujosios srovės – vahabizmo – atstovų kilo didžiausi nesutarimai dėl valstybės ir visuomenės vizijos bei kovos prieš Rusiją. Vahabizmas įtakojant žiniasklaidai ir propagandai tapatinamas su ekstremizmu ir terorizmu. Tapatinimui su radikaliais musulmonais mokslinėje literatūroje naudojamas ir salafitų terminas. Kad ir kaip vadintųsi radikalaus islamo šalininkai, Čečėnijoje jie atsirado prasidėjus pirmajam karui 1994 metais, nors pirmas mėginimas įdiegti visiškai naują respublikos ideologiją musulmonams buvo dar 1991 metais. Tada buvo įkurta pirmoji vahabitų – salafitų partija Čečėnijoje. Tai nenatūralus reiškinys Čečėnijoje. Tarp vahabitų ir sufistinio islamo

šalininkų buvo netgi kilę ginkluotų susidūrimų. Egzistuoja ir kita nuomonė, kad vahabitų ideologiją atsivežė per karą grįžę čečėnai iš musulmoniškų šalių. Iš tikrųjų dalis jaunimo, studijavusio arabų šalyse, sugrįžo ginti tėvynės. Be to, karo metu grįžo ir kai kurie nuo Imamo Šamilio laikų arabų šalyse gyvenę čečėnai, kurie turėjo patirties kovojant prieš TSRS Afganistane, bei atvažiavo keli

savanoriai iš musulmoniškų valstybių.

 

Miesto kultūra

Jau minėtą anksčiau „kalnų – lygumos“ dichotomiją reikėtų papildyti sąvoka „miesto kultūra“ arba kita dichotomija – „miestas – kaimas“. Natūralu, kad kaimo ir miesto gyventojai šiek tiek skiriasi (tai iš dalies globalizacijos produktas). Kas kaimiečiui gali pasirodyti labia laisva arba nepadoru, mieste jau nėra taip traktuojama. Tačiau ir miesto, ir kaimo čečėnai vadovaujasi tomis pačiomis elgesio normomis, todėl jei kaimietis leistų sau kokią nors pastabą miestiečio aprangos atžvilgiu,

galėtų kilti konfl iktas. Taigi globalizacija tik iš dalies paveikė čečėnus – elgesio modeliai liko praktiškai tie patys. Čečėnus miestuose itin paveikė tarybiniai laikai. Nors bandymai užauginti grynus homo sovieticus nepavyko, miestuose įsišaknijo alkoholizmas, rūkymas ir t.t. Keista, kad, nors tai ir prieštarauja islamo normoms, žmonės neatsisako žalingų įpročių. Tačiau čia vėl galima

paminėti žmogiškąjį faktorių. Būtų galima išskirti jauniausios kartos atstovus, kurie užaugo karo sąlygomis. Jaunimą galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni dažnai neturi tokių žalingų įpročių, kiti priešingai – pasineria į linksmybes. Aukso vidurio nėra. Miesto kultūra vis dėlto Čečėnijoje ne taip įsišaknijo, kaip kitur. Ją sulaikė ne tik tarybinio laikmečio apribojimai, bet ir griežtos islamo  normos. Pavyzdžiui, tarp vaikinų ir merginų nėra priimtini draugiški bučiniai į skruostą ar lupas, apsikabinimai, vaikščiojimas susikibus rankomis. Nesuvokiamas laisvesnis požiūris į seksą.


Santykiai su moterimis

Kaip ir visoje musulmonų kultūroje, moters padėtis čečėnų visuomenėje vakariečių akimis atrodo nepavydėtina. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Nors čečėnų moteris demonstruoja savo paklusnumą vyrui, moteris yra namų šeimininkė ir ji daug ką sprendžia šeimoje. Reikia pasakyti, kad santykius su moterimis reguliuoja islamo teisės normos. Yra ir kai kurios Adato normos. Pavyzdžiui, vakarietis praleidžia moterį prieš save, o čečėnų vyras eina pirmas. Tai susiklostė nuo senų laikų, kai vyras turėjo apginti savo žmoną ir šeimą nuo galimų kelyje pasitaikančių netikėtumų. Taip pat čečėnų šeimoje nepriimta, kad kas nors rodytų savo nepasitenkinimą dėl marčios elgesio. Jeigu uošvis yra nepatenkintas marčios elgesiu, jis pabars savo dukrą, tačiau taip, kad girdėtų ir marti. Daugpatystė Čečėnijoje nėra labai paplitęs reiškinys, nors nėra ir smerkiamas. Vyrų, kurie turėjo po kelias žmonas, buvo net ir tarybiniais laikais. Šiais laikais jų padaugėjo. Viena vertus, tuo demonstruojamas tarsi pasipriešinimas – nepaklusnumas Rusijai, kurios įstatymai draudžia daugpatystę. Nors dažniausiai antra ar trečia santuoka tiesiog  neregistruojamos (sudaromos pagal islamo teisę), gali būti neįregistruota ir pirmoji. Kita vertus, Čečėnijoje akivaizdžiai mažiau vyrų, nei moterų. Imamo Šamilio laikais, kai taip pat sumažėjo vyrų, buvo netgi išleistas specialus įsakas, įpareigojantis vesti dar dvi ar daugiau moterų. Kitaip

tariant, vyko ir vyksta genofondo atstatymas.


Kai kurie neverbalinio bendravimo pavyzdžiai

• Pasisveikinimas – apsikabinimas. Su moterimis gali būti tik tokiu atveju, jeigu moteris – artima giminaitė arba draugo motina, žmona, t.y. tokia moteris, kuri jau apsaugota nuo seksualinių

pretenzijų.

• Ranka prie širdies. Jaunuolis demonstruoja savo jausmus išrinktajai.

• Galvos lingavimas reiškia „Taip“, „Ne“, nustebimą...

• Kepurės (papachos) nusiėmimas ir numetimas ant žemės reiškia pasiruošimą viskam.

• Tėvo galvos apdangalo užsidėjimas reiškia ketinimą eiti tėvo

keliu.

Galvos apdangalas pagal tradiciją yra ne tik kostiumo dalis, bet ir garbės simbolis. Todėl galėtų atrodyti keistai, kad čečėnai gali nenusiimdami galvos apdangalo valgyti. Nuimti be šeimininko leidimo galvos apdangalą yra didelis įžeidimas. Pavyzdžiui, žinomas čečėnų šokėjas Machmudas Esambajevas netgi paso nuotraukai nusifotografavo su tautine kepure („papacha“). Moteris taip pat privalo ką nors nešioti ant galvos. Tai varijuoja nuo kokio nors papuošalo, primenančio galvos

apdangalą, iki skarelės ar chidžabo. Tai priklauso nuo gyvenamos vietos ir konkrečios šeimos.

 

Čečėnai Lietuvoje


Etnonimas čečėnas (taip pat ir Lietuvoje) daug kam asocijuojasi su mafija. Tačiau statistika byloja, kad Lietuvoje dėl rimtų nusikaltimų kalėjo vos keli čečėnai. Nors daugumai teko atsėdėti kalėjime dėl valstybinės sienos režimo pažeidimo, čia paaiškinamas ne „tautos polinkis kriminalui“ – žmonės tiesiog bėga nuo karo. Lietuvos įstatymus pritaikius Europos standartams už šį pažeidimą nebeteisiama. Čečėnų nemėgsta, jų bijo, jie dažnai įvardijami kaip kraujo trokštantys žmonės. Dažnas lietuvis pasakys čečėnui į akis, kad gerbia jo tautos kovą dėl nepriklausomybę, bet per sociologinę apklausą pareikš, kad nenorėtų, jog šalia jo gyventų čečėnai. Dažnas lietuvis nematė gyvų čečėnų, bet vis tiek jų nemėgsta. Neigiamam požiūriui dažnai pakanka ir to, kad čečėnai yra musulmonai. Tai pasireiškia ypač tuomet, kai svarstomas įdarbinimo klausimas. Kitaip tariant, įsigalėję stereotipai dažnai apsunkina čečėnų integraciją Lietuvoje. Baimė įdarbinti, baimė

kartu pradėti verslą ir t.t. Nenuostabu, kad čečėnų noras gyventi šalia savo tautiečių svetimoje valstybėje tik stiprėja. Ir nenuostabu, kad formuojasi neigiamas požiūris į valstybę ir jos gyventojus. Psichologiškai galima paaiškinti ir aplinkinės bendruomenės reakciją. Nesuprantama kalba kalbantys, kartais atliekantys nesuprantamus ritualus, dažnai besisvečiuojantys vieni pas kitus, pradedantys muštynes dėl keiksmažodžių... Taip žmonių pasąmonėje atsiranda  tam tikros nuostatos, kurias pakeisti paskui labai sunku, o kartais net neįmanoma. Dažniausiai beprasmiška ir bandyti aiškinti tokį elgesį Visuomenės susierzinimą gali kelti ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, kaukaziečių polinkis leisti pinigus, jų vaišingumas ir noras gražiai rengtis, kitaip tariant,  demonstruoti savo turtą. Lietuvoje teko susidurti su tokia nuomone: „Mes jiems pinigus mokam, o jie „mersedesais“ važinėja...“, Rusijoje – „Kaukaziečiai okupavo visą miestą, jie mums gyventi neduoda, jie naudojasi mūsų gerumu“ ir pan. Prie neigiamos nuomonės formavimosi prisideda ir tai, kad čečėnams pažeidus įstatymą visuomet nurodoma pažeidėjų tautybė. Dar ne taip seniai galima buvo išvysti straipsnių su tokiais pavadinimais: „Rukloje (arba Pabradėje) siautėjo čečėnai“, „Ruklos baubas – čečėnai“. Tačiau nereikia pamiršti, kad daugelis savybių, tarp jų ir

neigiamų, yra būdingos ne tik čečėnų tautai. Kaip jau minėta, čečėnų kultūra, atitinkamas tautos atstovų elgesys, nėra unikalios savybės. Nepaisant tautų įvairovės Kaukaze, daugelis jų turi vienodus ar bent artimus elgesio modelius. Taigi, žinant vienos tautos bruožus, galima nuspėti, kad panašioje situacijoje kitos Kaukazo tautų šeimos atstovas pasielgs tikrai panašiai, jei ne lygiai taip pat. Visi tyrinėtojai atkreipia dėmesį, jog, kalbėdami apie Kaukazą, mes kalbame apie vieną kultūrą, net ir religiniai skirtumai čia nėra labai svarbūs. Čečėnų įvaizdis Lietuvoje formuotas nesąmoningai, neretai perimant vyraujantį Rusijoje. Jei Lietuvos gyventojai, susiduriantys su čečėnais savo darbe ar gyvenime, nesieks suvokti čečėnų socialinės gyvensenos ypatybių, čečėnų integracija Lietuvoje bus sudėtinga. Tik autentiškai, be išankstinių nusistatymų suvokus čečėnų esybę, galima tikėtis konstruktyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo tarp čečėnų imigrantų Lietuvoje ir Lietuvos visuomenės. Todėl etnokultūrinės kompetencijos kėlimas yra itin svarbus tiek socialiniams darbuotojams, dirbantiems su pabėgėliais, tiek kitiems šalies piliečiams.

 

 

Kontaktai:
Raugyklos g. 25, Vilnius
Lietuva
Tel.: (370 5) 216 04 08
Faksas.: (370 5) 216 04 08
El. paštas: info@tbn.lt